Pabėgėlės Užrašai

Jei tik šią naktį galėtume užmigt
Lovoje gėlių
Jei tik šią naktį galėtume pakliūt
Į nemirtingą burtą

Jei tik šiąnakt nuslystume
Į juodą gilų vandenį
Ir kvėpuotume
Ir kvėouotume

Tuomet atskristų angelas
Degančių akių, kaip žvaigždės
Ir palaidotų mus giliai
Savo aksominėse rankose

Ir lietus verktų
Mūsų veidams gęstant
Ir lietus verktų

Neleisk visam tam pasibaigti
Neleisk pasibaigt

Pykstu už tai, kad tave sapnuoju, pykstu už tai, kad neišsikraustai iš mano minčių, pykstu, kad nesigydai, pykstu, kad negaliu be tavęs, pykstu, kad tavo ateities planuose nėra vietos man, pykstu, kad tu nesuvoki, kokia esi man brangi, pykstu, kad nesuvoki, kokia tu graži, pykstu, kad galvoji apie mirtį, pykstu, kad manai, jog aš beširdis, pykstu, kad sakai viso, kas kartą su manim susipykus. Pykstu.

Jis taip niekada gyvenime, nepasakys(: nes taip nėra.
Bet, pasvajoti juk galima…

Bejėgiškai. Beviltiškai. Stengtis būti geresniu žmogumi. Stengtis gyventi, kaip reikalauja visi standartai. Nedaryti nieko kvailo, ne pagal etiketą. Nenusikalbėti. Paklusti. Neprieštarauti. Nesvajoti. Svajonės nepriklauso man, jos visada kitų. Jos griaunamos, iš jų tyčiojamasi. Trokšti. Mirti iš noro, daryti tai, kas patinka, kas kvaila, kas žavi. Gyventi. Mylėti. Skristi. Prieštarauti. Jausti laisvę pirštų galiukuose. Negalėti. Būti suparalyžiuotu. Surakintu. Tyliu. Pasislėpusiu. Užsimerkusiu. Nejaučiančiu. Nugalėtu. Mirusiu.

Gyventi Lietuvoje yra kvaila.

Grakščios, subtilios, išdailintos formos, šviesa, besiskverbianti pro margiausius vitražus, septyniolikos metrų aukščio lubos, dvelkiančios angelų ramybe,  lygiai keturiasdešimt suolų, įsigėrusių prieš penkias minutes juose sėdėjusių žmonių energijos, žmonių išmelsta tikėjimo meilė ir ramybė vis dar tvyranti palubėje, paskutinis vargonų atodūsio sukeltas virptelėjimas tebesklandantis erdvėj, kalijų kvape paskendęs altorius.

Vargonų fone - dvi neramios sielos, susitikę vietoje ir laiku, du kūnai virpantys nuo būsimos nuodėmės jaudulio. Kūnai, iki šios akimirkos nepažinoję vienas kito, sielos, draugavę visą gyvenimą. Atodūsis slapčia pasprukęs pro vieno iš jų lūpų, pirmas prisilietimas, kaip varpo dūžis nupurtantis abu. Užsimerkusios keturios akys, patyliukais nukrentantys vienas po kito nebereikalingi drabužiai. Žodžiai prarandantys prasmę. Ne mylėti jiedu, o mylėtis, čia ir dabar, dabar ir čia… Pasmerkti nuodėmei. Kūnas ir siela praranda bendrinius vardus, atsiskiria nuo tikrovės ir lėtai lėtai pakyla virš tikėjimo grožio, tirpsta ir maišosi, kol pavirsta į vieną. Vieną kūną, vieną sielą, vieną tvarinį, nuodėmingesnį už nuodėmę, vertingesnį už amžinybę pragare.

Aš norėčiau būti savimi. Norėčiau sudėti visas kaukes į stalčius, nusivilkti visus drabužius, kai kuriuos labai brangius, kai kuriuos pigesnius, nusiauti sunkius batus, ir bėgti basom kojom jaučiant žemės artumą, kol kojos iš nuovargio suklups, tada atsigult nugara į žolę ir atsukus veidą į dangų laukti, kol šis apsiverks, o jam pravirkus, žiūrėti tiesiai į jo raudančią akį ir šypsotis, šypsotis taip nuoširdžiai kaip niekada gyvenime nesišypsojo joks gyvas sutvėrimas nei dantimis, nei širdimi.

Ir galbūt, galbūt tada, nors akimirkai atsiminti, kas esu. Atsiminti, kas svarbu. Atsiminti, kokia gimiau. Ir, kodėl gimiau. Ir galbūt, tiktai galbūt… Gyventi.

Aš niekada nerakinu durų. Net ir šalčiausiomis žiemos naktimis palieku pravirą langą . Aš šventai tikiu, kad Godo ateis. Laukiu jo jau ištisą gyvenimą. Kantriai, nuolankiai, viltingai. Stengiuosi naktimis nemiegoti, bijau praleisti Godo apsilankymą. Bet jis neateina… Ak tas Samiuleis Beketas, Ak, Rene Margaritte… KADA GI ATEIS GODO?

the month of the grape harvest

Taigi Baziliska susimąstė bėgti. Kovoti nebėra už ką, nors, kaip sakoma niekada kova nebūna už ką nors, ji visada tik prieš. Bet prieš save kovoti ji jėgų jau nebeturi.  Ne kiek jėgų, kiek kantrybės.  O kantrybė jau toks dalykas, kurio Maximoj nenusipirksi, taigi bėgti bėgti bėgti bėgti ir kuo toliau tuo geriau. Planas toks, tiesiog sutelpantis į jau 5 kartus paminėtą žodį: B Ė G T I.  Pirmasis plano punktas - Egzaminai. Antrasis - Išleistuvės. Trečiasis - Pokalbis dėl darbo. Ketvirtasis - pabėgimas. Penktasis - darbas, darbas ir dar kartą darbas.  Šeštasis - užmarštis. Turbūt ne veltui sakoma, jog darbas apvalo sielą, būtent sielos apvalymo Baziliska ir trokšta. Ji jau svajoja, kaip pakilus lėktuvui, ji sėdės, žiūrės į debesis ir vis labiau tolstant nuo gimtinės, vykstant į visišką nežinią visai vienut vienutėlei, mąstys, jog kad ir kur atsidurs, ten bus geriau, nei ten iš kur išvyko. Tiesa, Baziliska nėra pratusi prie juodo darbo, bet juk pinigėlis ir užmarštis kompensuos visą vargą. Sakoma, fizinis skausmas palyginus su dvasiniu - vanduo.

Ak, beje ir septintasis punktas egzistuoja, - Grįžimas. Tačiau labai miglotas. Nežinia ar Baziliska grįš, bet kad metai ją pakeis tai faktas be precednto.